SVEIKOS GYVENSENOS ĮPROČIŲ UGDYMAS IR REKLAMA

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS TECHNOLOGINIO UGDYMO KATEDRA Agnė Žvironaitė SVEIKOS GYVENSENOS ĮPROČIŲ UGDYMAS IR REKLAMA Magistro darbas (Socialiniai mokslai, edukologija) Darbo vadovė: prof. habil. dr. M. Miškinienė VILNIUS 2008

TURINYS ĮVADAS...4 I. LITERATŪROS APŽVALGA...6 1.1. Sveika gyvensena kaip gyvenimo būdas...6 1.2. Sveikos gyvensenos užtikrinimas prevencija...8 1.3. Sveikos gyvensenos trūkumo problema pasaulyje...9 1.3.1. Problemos paplitimas...9 1.3.2. Problemos priežastys...10 1.4. Sveikos gyvensenos ugdymas...,...11 1.4.1. Aplinkos reikšmė sveikos gyvensenos ugdymui...14 1.4.2. Veikla, vykdoma sveikos gyvensenos ugdyme...15 1.4.2.1. Veikla formaliajame ugdme...15 1.4.2.2. Veikla neformaliajame ugdyme...16 1.5. Sveika mityba...18 1.5.1. Kas yra sveika mityba...19 1.5.2. Sveikos mitybos trūkumo problema...20 1.5.3. Sveikos mitybos trūkumo problemos priežastys...21 1.5.4. Sveikos mitybos trūkumo problemos sprendimas...22 1.6. Žalingų įpročių atsisakymas...23 1.6.1. Kuo žalingi įpročiai pavojingi sveikatai?...23 1.6.2. Žalingų įpročių paplitimas...24 1.6.3. Žalingų įpročių paplitimo priežastys...25 1.6.4. Žalingų įpročių paplitimo problemos sprendimas...27 1.7. Fizinis aktyvumas...29 1.7.1. Kas yra tinkamas fizinis aktyvumas?...30 1.7.2. Fizinio aktyvumo stokos problema...31 1.7.3. Fizinio aktyvumo stokos problemos sprendimas...31 1.8. Reklamos įtaka sveikai gyvensenai...32 1.8.1. Žiniasklaidos reikšmė gyvensenos formavime...32 1.8.2. Reklamos samprata...33 1.8.3. Reklamos tipai...35 1.8.4. Efektyvios reklamos kūrimas...36 2

1.8.5. Prekės ženklas reklamos dalis...40 1.8.6. Reklama, skatinanti nesveiką gyvensneną...40 1.8.7. Reklama, kuri nepastebima...41 II. TYRIMO METODIKA...43 III. TYRIMO REZULTATAI...46 3.1. Respondentų sveikos mitybos įpročiai...46 3.2. Respondentų požiūris į žalingus įpročius...50 3.3. Respondentų įpročiai, susiję su fiziniu aktyvumu...56 3.4. Respondentų požiūris į reklamą...61 4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...72 IŠVADOS...75 SANTRAUKA...76 SUMMARY...77 REKOMENDACIJOS...78 LITERATŪROS SĄRAŠAS...79 PRIEDAI...86 3

ĮVADAS Temos aktualumas. Sveika gyvensena yra aktuali tema, visame pasaulyje sulaukianti vis daugiau dėmesio. Pasaulinė Sveikatos Organizacija (WHO, 2005, 2006, 2007), taip pat Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija (LR SAM, 2005), Visuomenės sveikatos centras (VSC, 2004) pranešimuose teigia, jog sveikatos statistikos duomenys rodo vis prastėjančią gyventojų sveikatos būklę, taip pat sveikos gyvensenos įpročių stoką. Tai pastebi ir autoriai, nagrinėjantys sveiką gyvenseną (Alijošiūtė, 1995, Armontienė, 1998, Bulotaitė, 1998, 1999, Adaškevičienė, Stukas, 1999, Avižonienė, Černiauskienė, 2000, Zaborskis, 2001, Gylienė, Šurkienė, Udzila, Vaitkevičius, Šlapkauskaitė, 2002 Proškuvienė, 2004, 2006 ir kiti). Pastebima, kad pasaulio ekonomikai ir technologijoms vystantis į priekį, žmonės tampa labiau užimti darbais, nuolat skuba, todėl vis dažniau vartoja greitą maistą. Daug žmonių, naujausių technologijų atsiradimo dėka, didžiąją dalį savo laiko leidžia fiziškai pasyviai, todėl per mažai juda. Problema: Sveikos gyvensenos trūkumų vis dažniau pastebima moksleivių gyvenime. Moksleiviai dažnai užkandžiauja nesveikais užkandžiais, nuo kurių gali išsivystyti įvairūs sveikatos sutrikimai. Fizinis pasyvumas (ypatingai sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus) yra tapęs dažnu moksleivių laisvalaikio praleidimo būdu. O žalingi įpročiai itin sparčiai plinta paauglių gyvenime. Moksleivių, kaip ir daugelio kitų žmonių, gyvenimo įpročių formavimui didelę įtaką turi stiprus išorės veiksnys reklama (Jokubauskas, 2003, Čereška, 2004, PSO, 2007). Reklama itin reikšminga sveikos gyvensenos formavimui, nes jos nepastebėti neįmanoma ji kasdien pastebima namuose, gatvėje, įvairiose įstaigose, renginiuose, šventėse ir pan. Reklama vartotojams gali daryti ir teigiamą, ir neigiamą įtaką. Tai priklauso nuo to, ką reklama reklamuoja ir kaip ji pateikiama vartotojams. Reklama, skatinanti sveikus gyvensenos įpročius gali turėti didelę reikšmę žmonių gyvensenos kokybei. Tačiau šiuo metu yra reklamuojama daug nesveikų produktų, kurie tampa jaunų žmonių gyvenimo dalimi. Šiame darbe nagrinėsime sveikos gyvensenos įpročius, kurie yra svarbūs žmonių gyvenime, ir kuriems daro arba gali daryti įtaką reklama tai sveikų maisto produktų vartojimas, žalingų įpročių neturėjimas ir fizinis aktyvumas. Nagrinėsime, kokie aktualūs šie įpročiai yra moksleiviams ir studentams, ar jie atitinka jų gyvenimo būdą. Išsiaiškinsime, kaip reklama daro įtaką sveikų įpročių ugdymui, su kokiomis reklamos rūšimis vartotojai susiduria savo kasdieniniame gyvenime, kokiais būdais (žodžiais, simboliais, akcijomis) reklama kreipiasi į vartotojus, kaip ji skatina pirkti tam tikrus produktus, atlikti tam tikrus veiksmus. Šio darbo naujumas: apie sveiką moksleivių gyvenseną Lietuvoje tyrimų yra atlikta, tačiau Vilniaus Visuomenės Sveikatos Centro duomenys teigia, jog Lietuvoje nėra atliktų išsamių 4

tyrimų apie reklamos poveikį vaikams ir paaugliams. Tyrimus apie sveikos gyvensenos įpročius ir žalingų įpročių problemą atliko Vilniaus Visuomenės Sveikatos Centras (2004), taip pat mokslininkai, tarp kurių V. Gudžinskienė, J. Česnavičienė, Z. Birnotienė (2002), A. Davidavičienė, E. Nazelskis, A. Zaborskas (2001), J. V. Vaitkevičius, D. Šlapkauskaitė (2002) ir kiti. Reklamos įtaka vartotojui yra sukuriama panaudojus daug svarbių elementų, kuriuos yra aprašę Lietuvos mokslininkai: R. Urbanskienė (1995), M. Čeikauskienė (1997), D. Jokubauskas (2003), B. Čereška (2004) ir kiti, taip pat užsienio mokslininkai: L. Kortliand (1995), F. Dearborn, P. Kotler (2003) ir kiti. Prieš atliekant tyrimą, buvo iškelta hipotezė, kad reklama turi įtakos moksleivių ir studentų gyvensenos įpročiams. Šio darbo tikslas ištirti, kaip ugdomi moksleivių sveikos gyvensenos įpročiai ir kokią įtaką jiems turi reklama. Šiam tikslui pasiekti buvo numatyti tokie uždaviniai: 1. Išstudijuoti literatūrą, susijusią su sveikais įpročiais, jų ugdymu, su reklama ir jos poveikiu vartotojams. 2. Ištirti moksleivių požiūrį į sveiką gyvenseną. 3. Nustatyti, kokį poveikį sveikos gyvensenos įpročių formavimui turi reklama. 4. Nustatyti, kokį poveikį reklama daro skirtingo amžiaus vartotojų grupėms. Tyrimo metodai: teoriniai: mokslinės, dalykinės, metodinės literatūros, švietimo dokumentų analizė; empiriniai: moksleivių ir studentų anketinė apklausa, gautos medžiagos analizė; statistiniai: gautų duomenų analizė, duomenys apdoroti SPSS programos 11,5 versija, diagramos sudarytos naudojantis Microsoft Exel programa Darbe surinkta informacija apie sveikos gyvensenos įpročių ugdymą ir reklamą gali būti pritaikoma bendrojo lavinimo mokyklose, taip pat kitų institucijų, dirbančių su vaikais, veikloje. Didžiąją dalį informacijos galima pritaikyti technologijų pamokoms. 5

I. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Sveika gyvensena kaip gyvenimo būdas Viso Pasaulio gyventojų sveikatos gerinimu besirūpinanti Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO), sveikatos sampratą 1946 m. įvardijo taip: Sveikata tai visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, ir ne vien ligos ar negalios nebuvimas. 1984 m. ji paskelbė tokį sveikatos apibūdinimą: Sveikata yra tai, kaip individas sugeba įgyvendinti savo tikslus ir patenkinti poreikius, todėl sveikata yra kasdienio gyvenimo šaltinis, o ne tikslas (Barret, Rogers, 2007). Formuluodami sveikatos sampratą, autoriai (R. Kalėdienė (1999), V. Gudžinskienė (2000, 2007), R. Proškuvienė (2000, 2004), E. Žilinskienė (2003), V. Juškelienė (2007)) yra išskyrę tris pagrindinius veiksnius, lemiančius sveikatą tai yra: genai, gyvenimo būdas ir aplinka. Taigi, remiantis paminėtais autoriais, galima sudaryti schemą apie individo sveikatą lemiančius faktorius (1 pav). Žalinga sveikatai Aplinka Palanki sveikatai INDIVIDO SVEIKATA Turintys polinkį sveikatos sutrikimams Turintys atsparumą sveikatos sutrikimams Genai Gyvenimo būdas Naudingi gyvenimo būdo veiksniai Žalingi gyvenimo būdo veiksniai 1 pav. Individo sveikatą lemiantys faktoriai PSO duomenimis (WHO, 2005, 2006), žmogaus sveikata 53 % priklauso nuo jo paties (t.y. gyvenimo būdo), 20 % aplinkos veiksnių, 18 % genetikos, 9 % medicinos pagalbos. 6

Autoriai, kalbėdami apie paveldimumą, pažymi, jog genų žmogus kontroliuot beveik negali, tačiau nuo jų priklauso tik 15-20 % mūsų sveikatos. Didžiausią poveikį sveikatai turi gyvenimo būdas (apie 50 %). Šį faktorių sudaro individo elgsenos veiksniai, kurie sąveikauja tarpusavyje, stiprindami arba žalodami sveikatą. Kadangi tai sąmoningų žmogus elgsenos veiksnių nulemta sritis, tai gali būti sėkmingai kontroliuojama. Dažnai susidaro genetinio polinkio ir žalingo gyvenimo būdo kombinacija. Todėl vieno faktoriaus gyvenimo būdo (arba gyvensenos) kontroliavimas gali padėti užkirsti kelią kitam genetinių ligų pasireiškimui (Gudžinskienė, 2000, 2002, 2007, Proškuvienė, 2006, Juškelienė, 2007, Zaborskis, (2001, Visuomenės sveikatos ugdymo centras (2002)). Gyvensenos ir Sveikos gyvensenos sąvokas autoriai yra suformulavę taip: Gyvensena tai įpročių ir papročių visuma, susidariusi veikiama ir stiprinama socializacijos proceso per visą žmogaus gyvenimą (Zaborskis, 2001). Sveika gyvensena individo gyvensenos forma, padedanti išsaugoti ir stiprinti sveikatą (Gudžinskienė, 2007). Arba plačiau: Sveika gyvensena tai kasdienis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą (Proškuvienė, 2004). Svarbiausiais sveikos gyvensenos elementais autoriai ir PSO yra įvardiję šiuos: racionali mityba, žalingų įpročių atsisakymas, fizinis aktyvumas. Kai kurie autoriai prie sveikos gyvensenos elementų prideda ir šiuos: grūdinimasis, asmens higiena ir racionalus poilsis (Proškuvienė (2004), Juškelienė (2007). Gyvenseną sudarančių elgsenos veiksnių įtaka sveikatai yra moksliškai įrodyta moksliniuose darbuose dažniausiai nagrinėjama rūkymo, alkoholio vartojimo, nesveiko maitinimosi ir fizinio pasyvumo įtaka žmonių sveikatai. Prieš kelias dešimtis metų medicinoje pradėta vartoti rizikos faktoriaus sąvoka. Daugelio ligų rizikos faktoriais yra laikomi šie: nepakankamas fizinis aktyvumas, antsvoris, rūkymas, per didelis riebalų vartojimas (Proškuvienė, 2004). Sveikos gyvensenos elementai padeda prailginti darbingą amžių ir gerina gyvenimo kokybę (Juškelienė, 2007). Gyvensena formuojasi bendraujant su aplinkiniais, įtakos turi ugdymo institucija, visuomenės informavimo priemonės t.y. visa socialinė aplinka. 7

1.2. Sveikos gyvensenos užtikrinimas prevencija Visuomenės sveikatos gerinimas vykdomas dviem kryptimis (2 pav.). Pasekmių gydymas VISUOMENĖS SVEIKATOS GERINIMAS Prevencija 2 pav. Visuomenės sveikatos gerinimo kryptys Žodis prevencija (lot. praevenire ) reiškia ateiti pirma. Pažodžiui reiškia neleisti kam nors atsitikti (Leliūgienė, 2003). Siekiant gerinti gyventojų sveikatą, didelės reikšmės turi būtent prevencija, nes tuomet rečiau reikalingas ligų gydymas. Apie prevenciją ir jos svarbą jau buvo užsiminta dar prieš mūsų erą: Hipokratas savo priesaikoje teigė: pirmiausia nepakenk tai yra pirminės prevencijos išraiška. Nuo seno žmonės bandė suvokti, nuo ko atsiranda ligos. XIX a. atrasti ligas sukeliantys mikroorganizmai. Taip pat pastebėta, kad atskiros ligos susijusios su tam tikromis aplinkos sąlygomis ir gyvenimo būdu (Juškelienė, 2007). Vienas pirmųjų sveikos gyvensenos propaguotojų Lietuvoje M. Valančius (XIX a.). Jo blaivybės propagavimas buvo viena ryškiausių prevencijos apraiškų. XX a. pradžioje apie sveikatos puoselėjimą kalbėjo žymus Lietuvos rašytojas Vydūnas, kuris ugdymo teorijoje akcentavo ne kovą su ligomis, o siekimą jų išvengti. Jis sveikatą siūlė gerinti tinkama mityba. Kitas XX a. pradžios mokslininkas, kalbėjęs apie sveiką gyvenseną dr. J. Šliūpas. Jis akcentavo ne tik mitybos, bet ir fizinio aktyvumo reikšmę sveikatai. Panašiu laikotarpiu apie tai rašė ir K. Dineika (1959), pabrėždamas, jog sveika gyvensena turi būti lavinama nuo mažens ir tapti įpročiu. Jis pabrėžė, jog organizmą reikia ne taisyti, kaip sugriuvusį, o laikytis tokio gyvenimo būdo, kad organizmas būtų sveikas. Šiuo metu didžiausią įtaką sveikatos ugdymo procese daro Sveikatos Apsaugos bei Švietimo ir Mokslo ministerijos. Pastebėta, kad per pirmuosius 10 nepriklausomybės metų Lietuvos valstybės lėšos, skirtos sveikatos gerinimui, buvo skiriamos ne ligų prevencijai, o kovai su pasekmėmis (Kvieskienė, 2000). Pastaraisiais metais sveikatos apsaugos prioritetai pakito skatinama daugiau dėmesio skirti ne ligoms gydyti, o sveikatai išsaugoti. Dažniausiai pasitaikančios ligos susijusios su žmogaus gyvenimo būdu, todėl į pirmą vietą iškeliamas sveikos gyvensenos ugdymas (Proškuvienė, 2004, Juškėlienė, 2007). Šiais laikais XXI amžiuje prevencija yra dažnai akcentuojama kaip itin svarbus sveikatos užtikrinimo 8

veiksnys. Prevencijos svarbą ypatingai akcentuoja PSO. Ji yra paskelbusi strategiją Sveikata visiems, kurioje daugiausia dėmesio skiria ne ligai, o sveikatai. Prevencijos galimybės yra nepalyginamai platesnės nei ligų gydymo. Ligų gydymu gali užsiimti tik tie asmenys, kurie yra medicinos srities specialistai. Prevencija tai sritis, kuri nereikalauja specialaus medicininio išsilavinimo, todėl gali būti vykdoma daug platesnio profilio žmonių t.y. pedagogų ir kitų asmenų, užsiimančių visuomenine veikla. Prevencija gali būti vykdoma daug platesnėje aplinkoje, nei ligų gydymas t.y. ne tik ligoninėse, sanatorijose ar kitose gydymo įstaigose, o ir kasdieninėje gyvenimo aplinkoje. q Sėkmingos ankstyvosios prevencijos esmė tinkamas vaikų užimtumas, kurio metu sudaromos sąlygos gilinti ir vystyti savo gabumus ir polinkius. L. Bulotaitė (1999) išskiria šiuos metodus, kurie taikomi šiuolaikinėse prevencijos programose: informacijos, žinių, nuostatų, vertybių ir socialinių įgūdžių ugdymas. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie žalingus veiksnius, bet ir pakeisti paauglių požiūrį. I. Leliūgienė (1997), kalbėdama apie ugdymo metodus, teigia, jog informacija ir veiklos metodai vaikams turi būti pritaikyti pagal juos, kad jiems tai būtų įdomu, suprantama, ir įtikinama. 1.3. Sveikos gyvensenos trūkumo problema pasaulyje 1.3.1. Problemos paplitimas Šiuo metu pasaulyje sveika gyvensena nėra populiarus reiškinys. Sveikos gyvensenos įpročių stoka yra tapusi aktualia problema daugelyje pasaulio šalių. Tai parodo statistiniai duomenys, kuriuos pateikia PSO (WHO, 2005, 2006, 2007), Europos Parlamentas (2007), Europos kovos su nutukimu chartija (SAM, 2006), Europos bendrijų komisija (2007), taip pat Statistikos departamentas prie LR vyriausybės (2006). Sveikos gyvensenos problemas aktualizuoti ir spręsti ėmėsi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) (2006), kuris parengė nuomonę šiuo klausimu: Nutukimas Europoje pilietinės visuomenės partnerių vaidmuo ir atsakomybė. Sveikos gyvensenos trūkumą t.y. nutukimo paplitimo problemą Europoje spręsti susikūrė Europos kovos su nutukimu chartija. Nutukimas yra vienas iš požymių, kurie parodo sveikos gyvensenos nebuvimą. Antsvoris arba nutukimas yra nustatomas apskaičiuojant kūno masės indeksą (KMI) pagal šią formulę: KMI = kūno masė (kg) / ūgis (m 2 ) 9

Sveikos gyvensenos rodiklis kai KMI yra 18 25. Jei KMI > 25, laikoma, kad žmogus turi antsvorio, jei KMI > 30 tai laikoma nutukimu. Europos parlamentas, EESR komitetas ir Europos kovos su nutukimu chartija pateikia tokius PSO statistinius duomenis apie nutukimo paplitimą Europoje (2005 m.): pasaulyje 600 mln. žmonių badauja, o tuo pačiu metu 310 mln. žmonių yra nutukę; per metus antsvorį turinčių vaikų skaičius padidėja apie 400000; nutukimo problema kamuoja beveik 1 iš 4 vaikų ES mastu; pietų Europoje, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje antsvorį turi 20 35 % vaikų; daugelyje ES šalių daugiau nei pusė suaugusiųjų turi antsvorį; 20 30 % yra nutukę. nutukimo paplitimas per pastaruosius du dešimtmečius išaugo tris kartus. daugiau negu pusė suaugusiųjų gyventojų daugelyje PSO Europos regiono šalių turi antsvorio, o ketvirtis jau nutukimą. Nustatyta, kad kai kuriose šalyse nutukimas smarkiai plinta ir virsta pasaulinio masto epidemija (Musneckienė, 2003). Kalbant apie nutukimą, dažniausiai yra minima JAV ir Vakarų Europos šalys. Lietuvos statistiniai duomenys rodo, jog nuo 1994 metų antsvorio ir nutukimą turinčių žmonių skaičius šalyje vis didėja. 2002 metais Lietuvoje nutukimo paplitimas buvo 16%, antsvorio 49,1% (Gydymo menas, 2003). A. Zaborskis (2001), atlikęs tyrimą moksleivių gyvensenos tema, pastebėjo, jog moksleiviai pradėjo dažniau vartoti vaistus: 1994 m. vaistus per pastarąjį mėnesį vartojo 64 % moksleivių, o 1998 m. 90 % moksleivių. 1.3.2. Problemos priežastys Nutukimo paplitimas pasaulyje tai vienas iš požymių, rodantis, jog žmonių elgsena neatitinka sveikos gyvensenos principų. Daugelis autorių Liubinaitė (2002), Musneckienė (2003), Petkevičienė (2004), taip pat Visuomenės sveikatos ugdymo centras (2002), Visuomenės sveikatos centras (2006), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (2005) teigia, jog nutukimas dažniausiai yra ne patologijų, bet gyvenimo būdo pasekmė, nes genetinis polinkis, kurį turi tam tikra dalis žmonių, epidemijos nesukeltų. Pagrindiniai nutukimo rizikos veiksniai yra šie: nutukę tėvai, nejudrus gyvenimo būdas, mityba, kurioje daug riebalų, disbalansas tarp su maistu gautos ir išeikvotos energijos. Dauguma rizikos veiksnių yra nulemti gyvenimo būdo. 10

Nutukusių žmonių skaičiaus didėjimas siejamas su pasikeitusia gyvensena. Šiuolaikinė maisto pramonė pateikia žmogui gausybę perdirbtų didelės energetinės vertės produktų, kuriuose yra daug riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų. Globalizacija išstumia tradicinius maisto ruošimo būdus. Žmonės vis dažniau renkasi greitai paruošiamą maistą, pusfabrikačius, dažnai užkandžiauja, todėl su maistu gauna daug energijos, PSO akcentuoja greito maisto ir saldžiųjų gėrimų populiarumo žalą žmonių sveikatai. Didėjant energijos, gaunamos su maistu, kiekiui, energijos eikvojimas fizinei veiklai nuolat mažėja. EESR komitetas akcentuoja tai, kad fizinė veikla sumažėjo namie, mokykloje, darbe, laisvalaikiu ir net kelionėse. Modernizuojant gamybos procesus, daugėjant sėdimosios veiklos rūšims, nuolat naudojantis motorizuotu transportu, išnyksta sunkus fizinis darbas. Laisvalaikio metu žmonės daug laiko praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio. Nejudra tampa gyvenimo norma. EESR komitetas, užsimena apie elgesio modelį, būdingą į gerovę orientuotai civilizacijai. Prieš 10 metų 1998 m. Lietuvos mokyklose atliktame tyrime apie moksleivių gyvenseną buvo pastebėta, kad Lietuvos mokyklose nėra pakankamų sąlygų skatinti moksleivių sveiką gyvenseną: valgyklose propaguojama nesveika mityba, mokykloje nėra sudarytų galimybių papildomai sportuoti ir mankštintis (Zaborskis, 2001). V. Gudžinskienė (2007) mano, jog nesveikos gyvensenos priežastis yra ir tai, kad vaikai dar neturi išsiugdę kritinio mąstymo įgūdžių, todėl gana dažnai renkasi tai, kas populiaru, ilgai nesvarstydami ir neieškodami gilios prasmės. Jauni žmonės ypač imlūs reklamos, rinkos siūlomai produkcijai, todėl sveikatos sektorius turi kovoti su produkcija, kuri jauno žmogaus sveikatai kelia pavojų. Tačiau Lietuvos mokyklų valgyklose ir bufetuose kol kas gausu produktų, kurie žalingi sveikatai. 1.4. Sveikos gyvensenos ugdymas Pastebint sveikos gyvensenos trūkumų, mokslininkai vis dažniau kalba apie visuomenės, ypač moksleivių, gyvensenos įpročių gerinimo kelius. Taigi, prie sveikatos ugdymo prisidėjo įvairių sričių mokslininkai: pedagogai, psichologai, medikai, filosofai. Kiekvienos mokslo šakos atstovai akcentavo, jų nuomone, svarbius sveikatos saugojimo ir stiprinimo aspektus. Įvairių sveikatą lemiančių veiksnių analizavimas sudarė prielaidas atsirasti dabartiniam sveikatos ugdymui (Gudžinskienė, 2007). Apie sveikos gyvensenos ugdymo galimybes darbų yra parašę šie autoriai: A. G. Davidavičienė (1994, 1999, 2002), E. Adaškevičienė (1996, 1997, 2000), L. Bulotaitė, R. Kalėdienė (1999), M. Černiauskienė, V. Gudžinskienė (2000), E. Nazelskis, A. Zaborskis (2001), G. Avižonienė, Z. Birnotietė, J. Česnavičienė, J. V. 11

Udzila (2002), S. Ignatavičius, E. Žilinskienė, G. Kvieskienė (2003), A. Čapskytė, J. Petkevičienė, R. Proškuvienė (2004), I. Jonaitienė (2005), V. Juškelienė (2007) ir kiti. Visuomenės sveikos gyvensenos įpročių ugdymu susirūpino ir institucijos: Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų komitetas, Europos kovos su nutukimu chartija, LR Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir Mokslo ministerija, Visuomenės sveikatos ugdymo centras, Lietuvos sveikatos ir informacijos centras, Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Minėti autoriai bei institucijos pateikia pasiūlymų, kaip organizuoti sveikos gyvensenos gerinimą mokykloje ir plačioje visuomenėje. Sveikatos ugdymo tikslas veikti mokinių požiūrį į sveikatą, skatinti juos nuolat rūpintis sveikata ir laikytis sveikos gyvensenos (Gudžinskienė, 2007). Ugdymas tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja šeima, mokykla, visa supanti aplinka, masinės komunikacijos priemonės, ypač žiniasklaida (Rajeckas, 2007). Ugdymas apima auklėjimą, mokymą ir lavinimą. Ugdant sveiką gyvenseną svarbi vieta tenka auklėjimui, kadangi jo metu vyksta įpročių, poreikių, įsitikinimų formavimas. Mokyklos ugdymo tikslus, darbo turinį, ir formas nustato Švietimo ir Mokslo ministerija. Svarbi ir užklasinio ir bei užmokyklinio visuomeninio ugdymo institucijų sistema: stotys, stovyklos, visuomeninės moksleivių ir jaunimo organizacijos, socialinės globos sistema, spauda, radijas, televizija, įvairios kultūros įstaigos, bendravimas neformaliose grupėse daro didelę įtaką beisformuojančiai asmenybei (Vaitkevičius, 1995). Lietuvos švietimo įstatyme tarp išvardintų švietimo sistemos uždavinių, yra paminėtas toks: puoselėti asmens fizines ir dvasines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtotis. 1992 m. buvo išleista Universalioji sveikatos ugdymo programa, 1994 m. ji buvo išleista kartu su Bendrosiomis programomis, 2000 m. išspausdinta atskiru leidiniu Universalioji sveikatos ugdymo ir rengimo šeimai ir lytiškumo programa. Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose (2003) taip pat ypatingas dėmesys skiriamas sveikatos ugdymui. Lietuvos mokyklose sveikata ugdoma vadovaujantis Universaliąja sveikatos ugdymo programa, pagal kurią kiekvieno dalyko mokytojas savo pamokose ir kitoje veikloje turi suformuoti sveikos gyvensenos nuostatas ir elgesį. Yra vykdomos ir valstybinės sveikatos programos, kuriomis siekiama stiprinti moksleivių sveikatą (Tabako kontrolės programa ir kt.) (Proškuvienė, 2004). Be programų, yra išleista daug metodinės literatūros sveikatingumo, sveikatos stiprinimo tema. Kiekviena mokykla turi savo poreikius, tradicijas, galimybes, todėl sveikatos ugdymas vyksta skirtingai. Jis gali būti dėstomas kaip atskiras dalykas, arba integruojamas į kitų 12

dalykų turinį (visų mokomųjų dalykų arba kai kurių), taip pat gali būti atskirų programų sudedamoji dalis, programa, įgyvendinama per klasės valandėles arba projektų metu. Vienose šalyse sveikatos ugdymo programos yra visiškai integruotos į mokomuosius dalykus, kitose jos dėstomos kaip atskiras dalykas (pvz. Škotijoje, Danijoje, Olandijoje dėstomas privalomas Sveikatos kursas (Proškuvienė, 2004)). Pagrindiniai kurso tikslai: žinios apie mitybą, darbą, poilsį, fizinį aktyvumą, žalingus įpročius ir jų pasekmes, alkoholio ir narkotikų vartojimo prevencija, įvairios su sveikata susijusios nuostatos, ugdomi įgūdžiai, kurie formuotų gebėjimą vertinti savo ir kitų sveikatos svarbą, formuotų gebėjimą pasipriešinti neigiamam socialiniam spaudimui, skatintų sveikai gyventi (Proškuvienė, 2004, Gudžinskienė, 2007). Sveikatos ugdymo programa susideda iš dviejų dalių: formaliosios ir neformaliosios. Formalioji programa apima pamokų metu įgyjamas moksleivių sveikatos žinias (per atskiras sveikos gyvensenos pamokas arba integruojant į dėstomus dalykus). Neformalioji programa apima ne pamokų metu įgyjamas moksleivių sveikatos žinias (iš išvykų, televizijos, ir kt.) (Gudžinskienė, 2000). Sveikos gyvensenos ugdymas vyksta tada, kai jis integruojamas ir į formalųjį, ir į neformalųjį, panaudojant įvairius, priimtinus ugdymo metodus, aktyviai įtraukiant mokinius į aktyvią veiklą. Formali sveikatos ugdymo programa tai žinios, įgūdžiai, vertybės, nuostatos, kurias moksleiviai gauna per pamokas; sveikatos ir sveikos gyvensenos, ligų prevencijos, pirmosios medicinos pagalbos samprata. Į formaliąją sveikatos ugdymo programą įtrauktos tokios temos, tarp kurių yra ir šios: maistas ir mityba, darbas, poilsis ir fizinis aktyvumas, medžiagų vartojimas ir piktnaudžiavimas (Gudžinskienė, 2007). Sveikatingumo projektai yra efektyviausi mokykloje, nes pasiekia žmogų imliausiu jo gyvenimo laikotarpiu vaikystėje ir paauglystėje (Proškuvienė, 2004). Vaikams pagrindiniai informacijos apie sveiką gyvenimo būdą bei sveikatą šaltiniai vaikams yra žiniasklaida, tėvai, artimieji, vadovėliai, medikai (Gudžinskienė, 2007). V. Zlatkuvienė ir M. Černiauskienė (2001) atlikusios I kurso studentų apklausą, atskleidė, kad pagrindiniai jų žinių apie sveikatą šaltiniai tėvai ir žiniasklaida. Didelį vaidmenį sveikatos stiprinimo procese visame pasaulyje atlieka PSO, kurios tikslas siekti aukščiausio sveikatos lygio visose pasaulio valstybėse. Organizacija įkurta 1948 m. Jai priklauso 53 valstybės. Lietuva nare tapo 1991 m. Dabar kartu su PSO Lietuvoje atliekama daugiau nei 30 tęstinių projektų (pvz. Sveikatą stiprinančios mokyklos, Sveiki miestai, Narkotikų prevencija tarp jaunų žmonių, Informacijos sistemos gerinimo, Rūkymo ir alkoholio kontrolės ir kiti). 13

Sveikatos ugdymo esmė tai, ką žmonės daro, kad būtų sveiki, o ne tai, ką žino apie sveikatą. Todėl pedagogui reikia ne tik dalykinio, bet platesnio visapusiško pasirengimo, kad sugebėtų deramai ugdyti kitų sveikatą (Proškuvienė, 2004). Iš apžvelgtos informacijos galima iškirti du pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos sveikos gyvensenos ugdymui tai aplinka ir veikla. 1.4.1. Aplinkos reikšmė sveikos gyvensenos ugdymui Aplinka, daranti įtaką sveikai gyvensenai tai mokykla, sveikatos priežiūros tarnyba, visuomenės informavimo priemonės, aplinkoje vyraujančios vertybinės nuostatos, įsitikinimai, psichologinė aplinka, fizinė aplinka, ekonominė situacija. Vaikui augant jį supa vis įvairesnė aplinka, todėl jo gyvensenai įtaką daro vis daugiau aplinkos faktorių. A. Zaborskis (2001) pastebi, kad daugelyje šalių mokyklos aplinką, palankią sveikatai, kuria patys moksleiviai, mokytojai ir tėvai: įrengia baseinus, sodina medžius, gėles, net daržoves. Tai parodė Naujosios Akmenės darželis-mokykla Buratinas, paruošęs ir įgyvendinęs sveikos gyvensenos gerinimo programą, kurią aprašė I. Jonaitietė (2005). Vienas iš pateiktos programos tikslų sukurti judėjimą skatinančią aplinką. Sveikos gyvensenos programą įgyvendinti padeda šios priemonės: įrengta sporto salė, gamtos centras, grūdinimosi vandeniu kambarys, gausus sportinis inventorius, žaidimų aikštelės, sporto aikštynas, bėgimo takas, krepšinio, judrių žaidimų aikštelės, ekologinių tyrimų aikštelė, žemė daržui, žaliosios kiemo zonos. Ugdyti moksleivių sveikatą turi padėti ir mokyklos valgyklos bei bufetai. Racionalus maitinimasis, sveikas maistas padeda įtvirtinti mitybos žinias ir įgūdžius, skatina mitybos kultūrą. Mokykloms rekomenduojama gerinti valgyklų įrangą, rūpintis maito kokybe, papildyti asortimentą daržovėmis, vaisiais ir kitu vaikams reikalingu maistu. Taip pat siūloma pašalinti iš mokyklos sveikatai žalingus produktus. Tuomet vaikai būtų skatinami rinktis sveiką maistą, mokomi valgymo kultūros. Mokyklos gyvenimas ir aplinka gali ir turi tapti sveikatos ugdymą skatinančiu veiksniu, mokykloje turėtų būti puoselėjamos žmogiškosios vertybės, ugdomos nuostatos ir įgūdžiai, padedantys įtvirtinti sveikos ir atmetantys nesveikos gyvensenos elementus. Aplinkos formavime dalyvauja: ministerijos, departamentai, tarybos, nevyriausybinės organizacijos, seniūnijos, mokyklos, policijos nuovados, privačios institucijos, mokyklos darbuotojai (mokytojai, psichologai, klasių auklėtojai) (Kvieskienė, 2003). Pasirinkimas gerinti mitybą ir fizinę veiklą turėtų tapti labiau prieinamas ir įperkamas. Veiksmai, siekiant pakeisti aplinką, yra ypač svarbūs vaikams, kurie daugeliu atvejų nėra 14

atsakingi už gyvenimo būdo pasirinkimą, todėl yra ypač pažeidžiami. Todėl turi būti užtikrinta sveika aplinka. 1.4.2. Veikla, vykdoma sveikos gyvensenos ugdyme 1.4.2.1. Veikla formaliajame ugdyme Moksleivių sveikos gyvensenos ugdyme nuolat akcentuojama mokyklos svarba. Ji turi saugoti vaikų sveikatą, teikti informaciją ir skatinti sveiką gyvenimo būdą. Mokykloje mokiniams yra numatytas minimalus kasdieninis fizinis lavinimas (bent 2 valandos per savaitę), mokytojai turi šviesti apie subalansuotą mitybą. Esant net ir ribotam biudžetui, galima imtis veiksmų su turimomis priemonėmis. Ugdant sveikos gyvensenos įpročius, neužtenka vien tik aiškinti, kas yra naudinga, o kas žalinga. Turi būti ugdomi atitinkami įpročiai ir įgūdžiai, sudaroma galimybė rinktis tinkamą gyvenseną. Formalus sveikatos ugdymas vykdomas per pamokas, kurių metu mokiniai įgyja sveikatos žinių, formuoja sveikos gyvensenos įgūdžius. Sveikatos pamokas galima jungti su pasaulio pažinimo, kūno kultūros, technologijų, etikos ir tikybos pamokomis, taip pat su tokių, atrodytų, tolimų dalykų pamokomis, kaip matematika (kūno masės, ūgio matavimas, pulso skaičiavimas), piešimas (nupiešti piešinį prieš rūkymą) ir pan. Mokytojo uždavinys sveikatos įpročių ugdymo darbe, anot A. Zaborskio (2001), yra sudaryti sveikatos ugdymo planą, numatant atskirus sveikatos užsiėmimus (pamokas) bei kai kurių temų integravimą į kitas disciplinas. E. Adaškevičienė (1999) išskiria tris mokymo proceso pakopas: 1) žinių suteikimas, 2) požiūrio ir įsitikinimų keitimas, 3) įgūdžių įtvirtinimas. Pamatas visada yra vaiko gyvenimas arba jo patirtis. Ji papildoma, praturtinama, patikslinama. Esminė sveikatos ugdymo ypatybė, anot A. Zaborskio, tai moksleivių įtraukimas į praktinę veiklą, sveikos gyvensenos principų kasdieniškas vykdymas. Svarbus ne tik ugdymo turinys, bet ir metodika. Žinios turi atitikti vaiko amžių ir psichines ypatybes, turi būti lengvai suprantamos ir įsisavinamos, medžiaga turi būti pateikta patraukliai, išradingai, įdomiai. Mokymo metu įgyjamos žinios, kurias moksleiviai taiko praktikoje. Kadangi ypač daug informacijos įgyjama už mokyklos ribų, per pamokas labai svarbu panaudoti iš įvairių šaltinių savarankiškai įgytas žinias ir įvairaus pobūdžio patirtį (Rajeckas, 2004). Organizuojant ugdymą, reikia remtis vaiko patirtimi, stengtis suvokti, kuo jis gyvena, kas šiuo metu jį jaudina. Sveikos gyvensenos ugdymas turi remtis J. A. Komenskio auksine 15

taisykle : Kur galima, viską pateikti juslėms: kas matoma regėjimui, kas girdima klausai, kas užuodžiama uoslei, kas valgoma skonio, kas liečiama lytėjimo juslei. Gudžinskienė (2007) taip pat akcentoja tai, jog informacija geriausiai įsimenama, kai ji pritaikoma įprastose situacijose. Teorijos ryšys su praktika vienas sveikos gyvensenos ugdymo principų. Mokytojas ne tik perteikia mokslo žinias, bet ir įgūdžius, domėjimąsi mokslu, išmoko kritiškai mąstyti (Vaitkevičius, 1995). Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) tarp išvardintų ugdymo tikslų, yra ir šis: ugdyti kritiškai mąstantį žmogų. Ypač svarbu skatinti kritiškai vertinti kitų nuomonę, o vertinant įvairius faktus bei reiškinius remtis įgytomis žiniomis bei sava patirtimi. Kritinis mąstymas prasideda informacijos suvokimu ir pasibaigia sprendimo priėmimu. Kritinis mąstymas ypač svarbus sveikos gyvensenos ugdymui, nes, suvokęs sveiko gyvenimo būdo principų svarbą savo sveikatai, žmogus sąmoningai jais vadovausis visą gyvenimą. Sugebantys kritiškai mąstyti rečiau pasiduoda manipuliacijoms ir trumpalaikėms nuomonėms ar kaprizams (Gudžinskienė, 2000). Galima išskirti tris kritinio mąstymo ugdymo pakopas: 1) žadinimą, 2) prasmės suvokimą, 3) apmastymą. Vadovaujantis šia metodika galima dirbti per atskiras dalyko pamokas, integruojant sveikatos kursą į tam tikras kitų mokomųjų dalykų temas, organizuojant laisvalaikio užsiėmimus. Svarbu sudaryti sąlygas patiems ugdytiniams būti aktyviems, įtraukti juos į veiklą, analizuoti įvairias gyvenimiškas situacijas, priimant teisingus sprendimus, ugdant kritinį mąstymą, gebėjimą atsispirti neigiamai bendraamžių ir kitų aplinkinių įtakai, padėti ugdytis įpročius. Vienas svarbiausių sveikos gyvensenos ugdymo tikslų tinkamų įpročių formavimas. Įpročiai ugdomi nuosekliai iš pradžių ugdomas tam tikras veiksmų nuoseklumas, vėliau šis įgūdis tampa įproču. 1.4.2.2. Veikla neformaliajame ugdyme Neformalus sveikos gyvensenos ugdymas yra itin svarbus siekiant išugdyti asmenį, propaguojantį sveiką gyvenseną, kadangi ne pamokų metu gauta informacija yra priimtinesnė ir geriau priimama. Žinių įgyjama ne tik mokykloje ypatingą reikšmę asmenybės vystymuisi turi savimoka, žinių įgijimas savarankiškai (per spaudą, televiziją, bendraujant su kitais žmonėmis, stebint įvairius reiškinius) (Rajeckas, 2004). Užklasinėje veikloje mokiniai dalyvauja savo noru, plečia ir tobulina turimas, įgyja naujas žinias bei įgūdžius, kurie pateikiami kitokia forma ir metodais (lyginant su užsiėmimais klasėje), juos taiko realiomis gyvenimo sąlygomis, arčiau susipažįsta su 16

praktiniu visuomenės gyvenimu. Labiausiai paplitusios užklasinės veiklos formos būreliai, saviveiklos, meno, sporto rateliai, sekcijos, grupės ir kt. Pastaraisiais metais Lietuvos mokyklose veikė apie 30 pavadinimų būrelių, kuriuose užsiiminėjo maždaug 75 % visų V-IX klasių mokinių. Lietuvos mokyklose gausiai lankomi meninio lavinimo ir sporto būreliai, teatro, krepšinio, gimnastikos ir kt. Panašia veikla užsiiminėja ir užmokyklinės švietimo įstaigos, kurių tikslas plėsti ir tobulinti fizines, protines, dorovines-dvasines galias, interesus, skatinti visuomeninį aktyvumą (Vaitkevičius, 1995, Ignatavičius, 2003). Sėkmingai mokytojo veiklai padeda ir specialūs gebėjimai susiję ar net nesusiję su dėstomu dalyku techniniai, artistiniai, sportiniai, literatūriniai, organizaciniai ir pan. Jie padeda su mokiniais bendrauti popamokiniu metu vaikai gerbia mokytojus, kurie dalijasi savo gebėjimais ir pomėgiais organizuodami įvairią popamokinę veiklą. A. Zaborskis mokykloms pataria palaikyti glaudesnius ryšius su visuomene, dalyvaujant visuomeniniuose renginiuose (pvz. Diena be rūkymo, Sveikas miestas, sporto ir sveikatingumo šventės, televizijos ar spaudos rengiami konkursai sveikatos tema ir pan.). Europos taryba sveikos gyvensenos ugdymui siūlo naudoti ne tik darbinę veiklą, bet ir laisvalaikį, koordinuoti formalių ir neformalių ugdymo institucijų veiklą (Vaitkevičius, 1995). Europos kovos su nutukimu chartija siūlo imtis ilgalaikės visapusiškos kovos, nukreiptos į gyvenimo būdo veiksnius. EESR komitetas (2006) teigia, kad sumažinti nutukimą visuomenėje įmanoma įgyvendinant veiksmingą strategiją, kurioje gerinama mityba ir propaguojama fizinė veikla. Lietuvos Vyriausybė pripažįsta tarpžinybinių ryčių būtinumą, sprendžiant sveikatos klausimus. Todėl A. Zaborskis (2001) skatina ministerijas ir įvairias žinybas burtis apie vaikų ir jaunimo sveikatos stiprinimo neišspręstas problemas. Tokia sąjunga skatina visuomenę palaikyti sveikatos stiprinimo iniciatyvas ir ieškoti naujų sprendimų sprendžiant jaunimo sveikatos problemas. Organizuojant neformaliąją papildomo ugdymo veiklą, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos principus: aktyvumo, tęstinumo ir lankstumo. Paauglių integravimasis į visuomeninį gyvenimą yra svarbus gyvensenos rodiklis, turintis stiprias sąsajas su savijauta, rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu, fiziniu aktyvumu. Visuomeninės veiklos specifika tai laisvanoriškumas, saviveikliškumas, glaudus ryšys su gyvenimu, artimiausia aplinka, mokinių poreikių ir interesų maksimalus tenkinimas, kolektyviškumas. Svarbiausia šioje veikloje yra tai, kad pats veikdamas ir organizuodamas kitus, jaunas žmogus pats keičiasi ir auklėjasi. Moksleiviai turi būti skatinami dalyvauti sveikatos stiprinimo veikloje, aktyviai bendradarbiauti su visuomenės atstovais, skatinti moksleivių dalyvavimą sveikos gyvensenos ir sveikos aplinkos judėjime (dalyvauti sporto komandose, programose prieš rūkymą ir pan.). Vaikų socializacijos programas Lietuvoje 17

koordinuoja skirtingos institucijos: Lietuvos Švietimo ir Mokslo ministerija (nusikalstamumo, narkomanijos prevencijos, vaikų vasaros poilsio), Lietuvos Kultūros ministerija, Socialinės Apsaugos ir Darbo ministerija, Jaunimo taryba, Sporto departamentas (sporto ugdymo), Vidaus reikalų ministerija, Krašto apsaugos, bei kitos ministerijos ir savivaldybės. Tarp šių institucijų nėra stipraus koordinuoto ryšio. Paauglystės amžiuje bendraamžiai tampa pagrindiniu su sveikata susijusios informacijos šaltiniu (ypač kalbant apie žalingus įpročius). Informaciją paaugliai linkę interpretuoti savaip. Todėl ypač svarbu išklausyti jaunimo nuomonę apie jiems aktualius klausimus (pvz. laisvalaikio praleidimas, galimybė sportuoti, narkomanija ir pan.) Neformaliajame ugdyme didelį vaidmenį atlieka žiniasklaida. Televizija yra giliai įsiskverbusi į visuomenę. Dažnas laisvalaikio praleidimo būdas yra televizijos žiūrėjimas. Dėl didėjančios televizijos įtakos mažėja tokių institutų kaip šeima, mokykla, bendruomenė įtaka asmenybės socializacijai (Kvieskienė, 2000). Todėl į sveikos gyvensenos ugdymą svarbu įtraukti ir žiniasklaidą. Autoriai, kalbėdami apie sveikos gyvensenos įpročių ugdymą, išskiria šiuos įpročius, turinčius didžiausios įtakos sveikatai: sveika mityba; žalingi įpročiai; fizinis aktyvumas. Šiuos sveikos gyvensenos įpročius ir jų ugdymą paanalizuosime tolimesniuose skyreliuose. 1.5. Sveika mityba Sveika mityba tai vienas iš elgsenos veiksnių, sudarančių sveiką gyvenseną. Todėl sveikos gyvensenos ugdymo vienas iš tikslų sveikos mitybos įpročių formavimas. Šie įpročiai gali būti stipriai veikiami reklamos, kadangi didžioji dalis pateikiamos reklamos yra būtent maisto produktų reklama (TNS Gallup tyrimai, 2006). Mityba yra kasdienis žmogaus gyvenimo elementas, kadangi maitinimasis suteikia jam gyvybę ir sveikatą. Tačiau gerą sveikatą ir pilnavertį gyvenimą gali suteikti tik sveika mityba. Sveikos mitybos įtaką žmogaus sveikatai akcentuoja visos institucijos, besirūpinančios piliečių sveikata PSO (WHO, 2005, 2006, 2007), Visuomenės sveikatos ugdymo centras (2002), Europos Parlamento EESR komitetas (2005), Lietuvos SAM (2006, 2008), Vilniaus visuomenės sveikatos centras (2006), taip pat autoriai: D. Mikalauskaitė (1990, 1996, 1997), G. Šurkienė, B. Alijošiūtė (1995), A. Zaborskis (1996), R. Stukas 18

(1999), M. Miškinienė (2001), A. Liubinaitė (2002), J. Musneckienė (2003), J. Petkevičienė (2004), R. Proškuvienė (2004, 2007), D. Gruzdienė, R. Telksnienė, R. Zurbaitė (2005) ir kiti. 1.5.1. Kas yra sveika mityba? Sveika mityba tai tokia mityba, kurioje yra subalansuotas maisto medžiagų kiekis (reikiamas riebalų, angliavandenių ir baltymų kiekis), gaunama reikiama energetinė vertė, laikomasi tinkamo mitybos režimo. Mitybos režimas sveikos mitybos principas, nusakantis, kad reikia valgyti reguliariai, ne rečiau kaip 4 kartus per dieną. Didžioji maisto dalis turi būti suvalgoma pirmoje dienos pusėje: per pusryčius ir per pietus. Sveikos mitybos principai: Įvairumas (per parą reikia gauti apie 40 įvairių maisto medžiagų iš šių pagrindinių maisto grupių: duonos, grūdų, bulvių ir jų produktų, daržovių, vaisių, pieno produktų, mėsos produktų, žuvies. Nuosaikumas (nepersivalgyti, nes per daug medžiagų žalinga sveikatai). Rekomenduojamas paros raciono kaloringumas moterims 1000-1200 kcal, vyrams 1200-1500 kcal. Mažesnis paros raciono kaloringumas pavojingas, nes tuomet bus netenkama ne riebalų, bet organizmo skysčių ir raumenų. Subalansavimas (reikiamas kiekis medžiagų baltymų:riebalų:angliavandenių santykis turi būti 1:1:4) (Stukas, 1999, Žilinkienė, 2003, Proškuvienė, 2006, PSO, 2005). Kaloringas maistas skatina nutukimą, todėl norint sveikai maitintis, PSO (2005, 2006, 2007), taip pat E. Žilinskienė (2003) rekomenduoja rinktis maistą, turintį kuo mažiau riebalų (ypač gyvulinių), cholesterolio, cukraus, druskos, kofeino, valgyti kuo daugiau daržovių, vaisių, grūdinių produktų, nes juose daug vitaminų, mineralų ir mikroelementų. PSO (2005) išsiria šiuos produktus, kurių siūloma atsisakyti arba vartoti saikingai: saldūs putojantys gėrimai, saldumynai, kava. Visi aukščiau paminėti autoriai ir sveikatos institucijos, kalbėdami apie sveiką mitybą, pateikia sveikos mitybos piramidę, kuria siūlo naudotis renkantis dienos racioną (3 pav.). Piramidėje pateiktos maisto produktų grupės, išdėstytos rekomenduojamo suvartojamo kiekio mažėjimo tvarka. Visuomenės sveikatos ugdymo centras (2002) rekomenduoja visiškai atsisakyti sveikos mitybos piramidės viršuje esančio cukraus, nes jis neturi jokių naudingų mikroelementų. 19

3 pav. Sveikos mitybos piramidė Sveika mityba laikomas ir funkcinio maisto vartojimas. Funkcinis maistas tai tai kasdien valgomas maistas, kuris praturtintas biologiškai aktyviomis medžiagomis, darantis teigiamą fiziologinį poveikį žmogaus organizmui, skirtas organizmui sustiprinti arba profilaktiškai saugoti (pvz. praturtintas vitaminais, mineralais, maisto skaidulomis, amino rūgštimis). Funkcinio maisto vartojimas stiprina populiacijos sveikatą. 1.5.2. Sveikos mitybos trūkumo problema Esami statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje yra pastebimas sveikos mitybos trūkumas nesveika mityba yra smarkiai paplitusi tarp Lietuvos gyventojų, ypatingai tarp moksleivių (SAM, Visuomenės sveikatos centras, 2006). Dauguma Lietuvos gyventojų vartoja per daug gyvulinių riebalų, per mažai daržovių, vaisių, žuvies. A. Zaborskis (2001), Juškelienė (2007), Proškuvienė (2004, 2006), taip pat Visuomenės sveikatos centras (2006) teigia, kad daugelio moksleivių mityba nesubalansuota jie vartoja per mažai vaisių, daržovių, pieno produktų (todėl trūksta vitaminų, kalcio), per daug saldumynų, saldžių gėrimų, valgomas neįvairus maistas, per retai valgomas šiltas maistas (ypač mokykloje) jį pakeičia šokoladukai, sausainiai, bandelės ir pan. Taip pat nustatyta, kad moksleivių žinios apie maisto produktų mitybinę vertę yra nepakankamos. Nesveika mityba lemia tokius sveikatos sutrikimus: nutukimą, badavimą, anoreksiją, bulimiją. Nuo šių sutrikimų dažnai išsivysto kitos ligos širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, kepenų, inkstų, tulžies ir kasos veiklos sutrikimai, kvėpavimo sutrikimai ir pan. EESR komitetas (2005) bei F. W. Booth, M.V. Chakravarthy (2002) prie paminėtų nutukimo pasekmių pamini ir depresijos grėsmę. Nuo nepakankamo gaunamo maisto medžiagų kiekio išsivysto mažakraujystė, išsekimas ir pan. (Gural, 2007). 20

Gyvulinių riebalų perteklius žmogaus kepenyse virsta biologiškai aktyvia į riebalus panašia medžiaga cholesteroliu. Jei jo susidaro per daug, jis nusėda ant kraujagyslių sienelių, audiniai blogiau aprūpinami krauju (Proškuvienė, 2004). 1.5.3. Sveikos mitybos trūkumo problemos priežastys Per didelį maisto kiekio suvartojimą skatina gerėjanti šalių ekonominė situacija ir naujų produktų pasiūla, kurioje galima rasti vis naujų produktų, dažnai netinkamų žmogaus sveikai mitybai juose gausu riebalų, angliavandenių ir kitų medžiagų, kurių kiekis turi būti ribojamas (Liubinaitė, 2002, Petkevičienė, 2004). Dažnai valgoma viskas, ko tik norima. Persivalgius, kasa nebespėja pagaminti reikiamo kiekio medžiagų, būtinų virškinimui (Gural, 2007). Persivalgymas skatina nutukimą, nes maisto kalorijų perteklius kaupiasi kaip kūno riebalai. Nesveiko maisto (t.y. to, kurio nerekomenduoja rinktis PSO) vartojimo problemai egzistuoti dažnai padeda mokyklų valgyklos ir bufetai, kuriuose prekiaujama saldumynais. Dažnoje mokykloje yra pastatyti prekybiniai automatai, kuriuose galima įsigyti bulvių traškučių, šokoladukų ir saldžių gazuotų gėrimų. Suaugusiųjų nekontroliuojami vaikai paprastai pinigus išleidžia įsigydami nesveiką maistą (Prošukvienė, 2006). Nesveikos mitybos įpročiai (persivalgymas ir nesveiko maisto vartojimas) susiformuoja vaikystėje ir metams bėgant juos labai sunku pakeisti. Šeimoje, kurioje įprasta valgyti itin gausiai, augantis vaikas pripratinamas suvartoti kur kas daugiau maisto medžiagų, nei iš tikrųjų reikia jo organizmui. Persivalgymas ilgainiui tampa įprastu reiškiniu, prie nemalonių pojūčių priprantama arba bandoma juos palengvinti virškinimą gerinančiais vaistais (Gural, 2007). A. Zaborskis (2001) taip pat pripažįsta, kad vaiko ir paauglio mityba priklauso nuo to, kaip maitinasi šeima. Tačiau augantis paauglys įgyja vis daugiau galimybių pats nusipirkti ar būti pavaišintas įvairiu maistu: saldumynais, gaiviaisiais gėrimais, bulvių traškučiais ir pan. Jis renkasi ir sprendžia. Proškuvienė (2006) teigia, jog vaikų sveikos mitybos įpročiams itin didelę įtaką daro saldumynų, kitų menkaverčių produktų ir gėrimų reklama. Visuomenės sveikatos ugdymo centras (2002) akcentuoja tai, jog dėl nesveikos mitybos atsiradę sveikatos sutrikimo pavojai padidėja, jei yra vartojama daug alkoholio, rūkoma ir mažai mankštinamasi. 21

1.5.4. Sveikos mitybos trūkumo problemos sprendimas Sveikos mitybos ugdymas Lietuvos švietimo įstaigose vyksta remiantis Universaliąja sveikatos ugdymo programa (2000). I. Leliūgienė (2003) sveikos mitybos įpročius ugdyti siūlo jau ikimokykliniame amžiuje. Darželinukai turėtų gauti elementarias žinias apie maistą ir jo reikšmę: kodėl reikia valgyti tik gerą maistą, koks maistas yra geras, kodėl negalima valgyti bet ko, akcentuojamas saldumynų ribojimas, vaisių ir daržovių vartojimas. I. Jonaitienės (2005) aprašyta programa, susijusi su sveiku maistu skatina supažindinti darželinukus ir pradinukus su daržovių ir vaisių nauda žmogui, mokyti iš jų gaminti maistą, suteikti informaciją, kokių ir kur yra vitaminų. Tačiau vegetarizmas nerekomenduojamas mitybos būdas vaikams. Vegetariškame maiste trūksta amino rūgščių, kalcio, geležies, vitaminų B 12, ir D,. Pradinės mokyklos mokiniai ugdomi tinkamai pasirinkti maisto produktus, nagrinėjama reklama, maisto kainos ir pan. Pradinukus svarbu perspėti, kad televizijoje reklamuojamos prekės ne visada yra naudingos augančiam organizmui produktai, kurie yra primygtinai siūlomi reklamoje, dažnai turi mažai maistingų medžiagų ir yra nesveiki. Paauglystės laikotarpiu jau aiškinamasi apie baltymus, riebalus, angliavandenius, vitaminus, mineralines medžiagas. Vyresniame amžiuje skatinama analizuoti turimas žinias, reklamą ir tautos papročius. Proškuvienė (2006) siūlo su mokiniais nagrinėti šias temas: Vandens, mineralinių medžiagų ir vitaminų reikšmė sveikatai, Sveikos mitybos principai, Reklamos įtaka maisto pasirinkimui, Maisto produktų etiketės kurie naudingi, kurių geriau nevartoti, Nesveikos mitybos priežastys. Sveikos mitybos ugdymas yra efektyvus, jei informacija apie maistą ir mitybą teikiama ir įgūdžiai formuojami įvairioje veikloje, o ne tik pamokų metu. Sveikos mitybos formalusis ugdymas gali vykti biologijos, technologijų, etikos ir kitų pamokų metu. Prie praktinių sveikos mitybos įgūdžių turi prisidėti ir mokyklų valgyklos bei bufetai, siūlydami sveikus maisto produktus. Visiems mokiniams turi būti sudarytos mokykloje pavalgyti šilto maisto, o maitinimas turi atitikti sveikos mitybos principus. Kitose šalyse (pvz. Norvegijoje) teikiama ekonominė parama, įrengiant sveikas mokyklines kavines, palaikančias tradicinius norvegiškus priešpiečius, sudaro sąlygas mokykloje įsigyti šviežių vaisių ir daržovių. 22

1.6. Žalingų įpročių atsisakymas Žalingi įpročiai tai bene daugiausia dėmesio pasaulyje sulaukianti sveikos gyvensenos problema, kadangi ji sparčiai plinta moksleivių gyvenime ir daro didelę žalą jų sveikatai. Šiuo metu labiausiai paplitę žalingi įpročiai tai rūkymas ir alkoholio vartojimas. Mažiau paplitęs (kadangi yra nelegalus), bet labiau pavojingas žalingas įprotis tai narkotikų vartojimas. 1.6.1. Kuo žalingi įpročiai pavojingi sveikatai? Žalingų įpročių žala žmogaus sveikatai yra nenuginčijama ir vis dažniau primenama visuomenei įvairiomis priemonėmis. Apie žalingų įpročių pavojų sveikatai rašo šie autoriai: I. Leliūgienė (1997), L. Bulotaitė (1999), E. Nezelskis, A. Zaborskis (2001), A. G. Davidavičienė, J. V. Udzila, J. V. Vaitkevičius, D. Šlapkauskaitė, J. N. V. Daulenskienė (2002) ir kiti. Žalingų įpročių pavojų sveikatai pabrėžia PSO, Lietuvos SAM, Vilniaus VSC, Visuomenės sveikatos ugdymo centras. Visuomenės sveikatos ugdymo centas (2002) teigia, kad didžiausią pavojų sveikatai kelia rūkymas jis skatina kvėpavimo organų, širdies ir kraujagyslių ligų vystymąsi, vėžio atsiradimą. Rūkymą kaip pagrindinę ankstyvų ligų ir mirčių priežastį nusako šie užsienio autoriai: A. M. Harkin (1997), K. Johnson (1991). Tačiau R. Proškuvienė (2004) pastebi, kad ryšys tarp rūkymo ir minėtų ligų nėra akivaizdūs, nes ligos atsiranda ne iš karto, o praėjus gana ilgam laikui. PSO (2005) teigia, jog apie 30% vėžio nulemtų mirčių yra rūkančiųjų žmonių, o chroniškomis plaučių ligomis rūkantieji serga 10 kartų dažniau nei nerūkantieji. Alkoholio žala žmogaus sveikatai taip pat yra didelė. Besaikis alkoholio vartojimas slopina protinius sugebėjimus, asmens galimybes mokytis, atsiminti informaciją, sukelia gyvybiškai svarbių organų (smegenų, kepenų) veiklos sutrikimus, gali privesti prie priklausomybės, depresijos ir mirties. Atsiradus priklausomybei ir staiga nutraukus alkoholio vartojimą, pasireiškia tokie simptomai kaip stiprus svaigalų poreikis, drebulys, haliucinacijos ir konvulsijos (Proškuvienė, 2004). Alkoholio vartojimas sąlygoja nelaimingų nutikimų pavojų (nelaimingi atsitikimai namuose, darbe, keliuose, smurto atvejai, taip pat savižudybės). Alkoholio vartojimas taip pat viena iš esminių jaunimo nusikalstamumo priežasčių (Zaborskis, 2001). Autorius teigia, jog daugelio mokslinių studijų duomenys parodė glaudų rūkymo ir alkoholio vartojimo ryšį su mokymosi pažangumu. Paaugliams alkoholis daro didesnę žalą nei suaugusiems, nes paauglių kūno svoris mažesnis, todėl alkoholio koncentracija kraujyje yra didesnė taigi, alkoholis jauną organizmą veikia 23