AR REIKIA LĖLIŲ TEATRO LIETUVOS ŽIŪROVUI?

30 Straipsnio publikaciją parėmė Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ AR REIKIA LĖLIŲ TEATRO LIETUVOS ŽIŪROVUI? Kauno lėlininkų rūpesčiai Kokia šiuolaikinio lėlių teatro situacija Lietuvoje? Ar jam reikia šiandien įrodinėti save iš naujo? Su kokiomis esminėmis problemomis ir iššūkiais susiduria šalies lėlių teatrai ir lėlininkai? Kuo išskirtinis lietuviškas lėlių teatras užsienio lėlių teatrų kontekste? Į šiuos ir kitus klausimus tyrinėdama Kauno valstybinio lėlių teatro situaciją atsakymų ieško teatrologė Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ. LITHUANIAN PUPPET THEATRE TODAY THE CASE OF KAUNAS STATE PUPPET THEATRE What is puppet theatre in Lithuania today? Does it need to prove its existence? What basic problems and challenges await Lithuanian puppet theatres and puppeteers? What features distinguish Lithuanian puppet theatre from foreign theatre? These questions are answered by the theatre critic Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ, who looks at the present situation of Kaunas State Puppet Theatre. Snieguolė ir septyni nykštukai. Režisierius Olegas Žiugžda. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2013. KVLT archyvas Daug kalbama apie dramos ar muzikinius šalies teatrus, o lėlių teatrui tenka kur kas mažiau dėmesio. Tad šiame tekste siekiama apžvelgti, kokiomis nuotaikomis ir sąlygomis gyvena šiuolaikinis lėlių teatras Lietuvoje. Ir pirmasis po didinamuoju stiklu Kauno valstybinis lėlių teatras, kuriame kalbinti čia dirbantys žmonės atskleidžia šio, o kartu ir visos šalies lėlių teatro žanro šiandieninę padėtį minėdami meninius, finansinius, politinius ir kitus aspektus, kurie šiuo metu teatro veikloje yra patys aktualiausi. Lėlių teatro (ne)reikalingumas Pirmasis aspektas, labai svarbus kalbant apie lėlių teatro meną tai jo reikalingumo šiandieniniam žiūrovui klausimas. Kauno lėlių teatro kūrėjai pastebi, kad Lietuvoje šiandien jam reikia save įrodinėti iš naujo, kad nėra susiformavusios lėlių teatro tradicijos, lyginant su kitų žanrų teatrais. Daugelio sąmonėse yra nusistovėjusi samprata, kad lėlių teatre dirba antrarūšiai aktoriai, kurie netiko dramos teatrui. Tai yra visiškas absurdas. Vyraujanti tendencija specifikos nesuvokimas ir lėlių teatro įsivaizdavimas kaip labai siauro ir nišinio. Tačiau iš tikrųjų žmonių sąmonėje suvokimą formuoja tai, kas jiems yra pasiūloma. Tad aš linkėčiau, kad lėlių teatro pasiūla būtų kuo įvairesnė. Galėtų būti didesnė žanrinė įvairovė, galbūt kokia žanrų samplaika ar eksperimentinis lėlių teatras. (Režisierė Agnė Sunklodaitė) Anot režisierės, sukurti spektaklį vaikams yra ne ką mažesnė atsakomybė nei dramos teatre suaugusiems žiūrovams. Tačiau požiūris, jog spektakliai vaikams yra lengvesni, vyrauja ir valstybinėse institucijose, o tai skaudžiai atsiliepia svarstant finansinę paramą lėlių teatro spektakliams yra skiriami mažesni pinigai nei dramos teatrų pastatymams. O tai neišvengiamai lemia ir spektaklių meninę kokybę. Originalių idėjų kupini režisieriai dažnai negali jų realizuoti iki galo, ar apskritai jos yra tiesiog atmetamos. Tu augini savo žmogų, savo pilietį, kuris turi būti kultūriškai išprusęs. Pagaliau tu augini ir žiūrovą, kuriam arba reikės to teatro, arba ne. Jeigu norim, kad jis užaugtų toks, kuriam reikės teatro, tai ir turime apie tai galvoti. Vaikiškų spektaklių rėmimas visą laiką yra toks: Ai, užteks... Kūrėjai priversti suktis kaip išmano. Nors tavo fantazija ir norai yra kur kas didesni ir tu sugalvoji daug dalykų, kuriuos būtų galima įgyvendinti, bet susiduri su realybe, kuri stipriai apkarpo spar-

31 Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje. Režisierė Agnė Sunklodaitė. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2014. KVLT archyvas nus, ir iš tų šimto procentų telieka trisdešimt. Tu save karpai ir karpai. Labai daug savęs išeikvoji visai kitiems dalykams, ne kūrybai. (Agnė Sunklodaitė) Kaip kitokio požiūrio į lėlių teatrą pavyzdžius kūrėjai mini užsienio šalių teatrus. Vienas jų lėlių teatras Lenkijoje. Šioje šalyje ruošiami stiprūs lėlininkai, paskaitas skaito teatro aktoriai, kūrėjai ir studentai glaudžiai bendrauja, keičiasi teorinėmis žiniomis ir praktine patirtimi. Kitokia čia ir publika į spektaklius vaikams ateina netgi žmonės be vaikų, tiesiog iš susidomėjimo. O ir kritinė refleksija yra gerokai didesnė. Suprantama, šiai tradicijai susiformuoti reikėję nemažai laiko. Estijoje lėlių teatras turi tokią infrastruktūrą kaip pas mus operhauzas daugybė repeticijų salių, daug etatų ir t. t. Apskritai Estijoje kultūros situacija kur kas geresnė, nes estai visada jai skyrė didelį dėmesį. Lietuvoje problemos slypi nepalankiame valdžios požiūryje ne tik į lėlių teatrą, bet ir apskritai į visą kultūrą. Kultūros ministerijai atitenka tie grašiai, kurie atbyra nuo kitų sričių. Taip niekad ir nepajudame iš mirties taško. (Aktorius Mindaugas Ancevičius) tačiau aklai bėgti paskui jį tikrai nereikėtų. Priešingai, teatras turėtų skiepyti amžinąsias vertybes, ugdyti jį ir pratinti prie gyvos komunikacijos. Jie tiki, jog jeigu bus atitinkama kokybiška pasiūla, keisis ir pats mažasis žiūrovas. Agnės Sunklodaitės nuomone, teatras turėtų būti atsvara dažnai per televiziją rodomai pigiai komercinei produkcijai. Tu negali scenoje vaizduoti vien tik princeses, kad viskas spindėtų. Reikia tai guiti. Nesu iš tų, kurie sako, kad aš padarysiu čia taip, kad niekas nieko nesuprastų, nes bus labai gili mintis, ir pan. Nemanau, kad reikia taip kurti. Vaikas turi Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį. Režisierius Arvydas Lebeliūnas. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2013. KVLT archyvas Mažasis žiūrovas šiandien Mažasis žiūrovas šiandien koks jis ir ar verta paskui jį bėgti? Į šį klausimą kūrėjai atsako, jog dabar sunku sudominti prie technologinių galimybių jau pripratusį vaiką,

32 pagal savo amžių rasti kuo susidomėti. Jis turi pamatyti ir išgirsti tai, kas jį galėtų nustebinti. Bet specialiai piginti dėl to, kad kažkas kažkam labiau patiks, tikrai nereikia. Man atrodo, kad tai yra nusikaltimas. Į lėlių teatrą vaikus iš darželių ar mokyklų atlydi mokytojos, o savaitgaliais tėvai ar seneliai. Teatre dirbantys žmonės pastebi, jog vaikų požiūris į teatrą stipriai priklauso nuo to, kokį dėmesį rodomiems spektakliams ir apskritai visam lėlių teatro menui rodo suaugusieji. Pastaruosius žiūrovus būtų galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie drauge su vaikais stebi sceninį veiksmą bei jam pasibaigus kartu jį aptaria, ir tuos, kuriems teatras yra tiesiog pramoga. Režisierius, aktorius Andrius Žiurauskas yra pastebėjęs, jog dabartiniai pedagogai ateina į spektaklį, palieka vaikus, o patys išeina į miestą gerti kavos. Ir kadangi jie patys nemato spektaklių, tai ir jokie pokalbiai, jokios diskusijos nevyksta, o jos tiesiog būtinos, nes kiekviename spektaklyje yra perduodama tam tikra žinutė apie tam tikrus veikėjų neigiamus ir teigiamus poelgius, kuriuos itin naudinga aptarti dar sykį. Kai kurie tėvai irgi eina į teatrą ne dėl to, kad norėtų drauge su vaiku patirti naujų emocijų, o kad tiesiog neturi laiko ar noro žaisti, tad sūnų ar dukrą nuvedę į teatrą, patys tuo tarpu sėdėdami šalia akis nukreipia į telefonų ekranus. Be to, Lietuvoje į pedagoginį (dabartinį Edukologijos) universitetą stoja tie, kuriems nepasiseka įstoti niekur kitur. Sakau tai atsakingai, nes pats į jį buvau įstojęs. Kalbu ne prieš universitetą, o prieš dabartinę situaciją. Kad mokytojo, arba pedagogo, vieta yra nieko nereiškianti. Ten stoja tik tas, kuris yra viskuo nusivylęs ir kuris kitur neįstojo, tad nekeista, kad toks žmogus, pabaigęs studijas ir tapęs mokytoju, mokiniams nieko negali duoti, nes pats yra nevykėlis. Kai mokytojo specialybė bus pati pati prestižiškiausia ir ją įgyti norės patys geriausi žmonės, tada vesdami vaiką į spektaklį jie sugebės jį įtikinti: Vaikeli, jeigu tau mama ar tėtis nesakė, kas yra teatras, tai aš tau pasakysiu, nes aš žinau... Originaliosios vaikų dramaturgijos ir šiuolaikiškumo trūkumas Teatro repertuarą sudaro daugiausia lietuvių liaudies ar užsienio autorių pasakų inscenizacijos, kurias scenai adaptuoja rašytojai arba režisieriai. Pasakos, kuriose atsiveria lietuviškas mitologijos pasaulis ar svarbūs istoriniai momentai, yra vertingos ir visai tinkamos vaidybai su lėlėmis (turinčios šviečiamąją funkciją, nuotykių fabulą, be to, skatinančios ieškoti originalesnės sceninės kalbos ir pan.). Vis dėlto itin stinga originaliosios dramaturgijos tekstų, kuriuose būtų reflektuojamas šiandieninio mažojo žiūrovo pasaulis. Šiuolaikiškumu dvelkiančių originalių tiek literatūrinio teksto, tiek scenoje kuriamos dramaturgijos pastatymų itin negausu. Dramaturgų trūkumo klausimas opus ne tik Kauno lėlių teatre, bet ir visoje Lietuvoje, kadangi tiesiog nėra atitinkamų studijų. Dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose, teigė dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Šviežumas, naujumas žodžiai, daugiausia skambėję kalbintų kūrėjų lūpose, pasiteiravus juos, ko labiausiai jie pasigenda kurdami. Anot jų, pirmiausia šie žodžiai turėtų materializuotis dramaturgų tekstuose, inspiruojančiuose ieškoti novatoriškų idėjų ir scenoje. Tačiau šių savybių nebuvimas juntamas ir kituose teatro segmentuose. Tai ir viešųjų ryšių problemos. Pakabinęs plakatą Laisvės alėjoje, žmonių į teatrą nepritrauksi. Mes turime išmokti keistis kartu su gyvenamuoju laikotarpiu. Valstybiniai teatrai kažkodėl bijo naujovių. Senoji sistema čia veikia puikiai salės pilnos vaikučių, nereikia papildomai plėšytis. Bet kada nors tą vis dėlto reikia pradėti daryti... O pagrindinė akivaizdi mūsų teatro problema tai meno įstaigai privalomas meno vadovas. Mes jo neturime. (Mindaugas Ancevičius) Spektaklių suaugusiesiems stoka Teatro repertuare spektaklių suaugusiesiems galima pamatyti gana retai. Per beveik 60 teatro gyvavimo metų jų būta tik penkių: Velnių malūnas (1959, rež. S. Ratkevičius), Didysis lėlių šou (2002, rež. A. Žiurauskas), Didysis Kauno reviu (2004, rež. A. Žiurauskas), Medinės žvaigždės (2011, rež. A. Žiurauskas), Kelionė saulės link (2012, rež. B. Konstantinovas). Taip yra dėl keleto priežasčių. Pirma, todėl, kad prieš penkiasdešimt devynerius metus teatrą įkūrusių Valerijos ir Stasio Ratkevičių vizijoje tai turėjo būti teatras, skirtas vaikams. Antra priežastis, neatsiejama nuo visos šalies lėlių teatro konteksto, tai skeptiškas publikos požiūris į suaugusiesiems skirtus vaidinimus, kuriuose vaidinama su lėlėmis. Greičiausiai taip yra todėl, kad šalyje nėra susiformavusios lėlių teatro suaugusiesiems tradicijos. Statomi pavieniai spektakliai, į kuriuos sunku pritraukti nuolatinį žiūrovą. Reiktų pripažinti žiūrovų edukacijos stoką bei apgalvotos jų pritraukimo į teatrą strategijos nebuvimą. Trūksta noro kryptingai ir kūrybiškai keisti nusistovėjusį stereotipą, kad lėlių teatras yra skirtas išimtinai vaikams. Tad kol kas apie radikalius pokyčius kalbėti dar sunku. Didelė tikimybė, kad dalis žiūrovų net nepasidomi repertuaru, nes jeigu paskelbta, kad savaitgalį Lėlių teatre 12 valandą bus rodomas spektaklis, tai visi žino, jog tai bus spektaklis vaikams. Nes šis teatras dirba vaikams. Mes patys juos prie to pripratinom. Ir kai tu išplatini afišas, kad bus rodomas spektaklis suaugusiems, kaip buvo su lėlių šou Medinės žvaigždės arba Kelionė saulės link, vis viena atėjo žmonių, atsivedančių ir savo vaiką. Ir kai pačiame teatre pasakai, kad tai spektaklis suaugusiems, jie labai nustemba. Pamato, jog parašyta lėlių, vadinasi, vaikams. (Andrius Žiurauskas) Anot Kauno lėlių teatro kūrėjų, padėtis šiuo klausimu panaši ir kituose šalies miestuose spektaklius suaugusiesiems kuria ir Vilniaus teatras Lėlė, bet jie taip pat nesą itin populiarūs. Tačiau pastebi ir tai, jog Klaipėdos lėlių teatre jau yra bandoma pramušti ledus.

33 Vis dėlto suaugusiesiems skirtų lėlių teatro spektaklių galima pamatyti Kauno teatro rengiamame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje. Regis, jog pamažu Kauno žiūrovai ir teatralai vis labiau susidomi iš užsienio atvežamų spektaklių suaugusiesiems programa. Bet vėlgi tų žiūrovų taip pat nėra labai daug. Andriaus Žiurausko teigimu, teatras turėtų labiau pamąstyti, kaip per artimiausius penkerius metus išugdyti suaugusį žiūrovą. Nesvarbu, kad vaidinam tuščiai salei, bet žiūrovas turi žinoti, kad savaitgalį vakare lėlių teatras rodys spektaklį suaugusiesiems. Jis turi priprasti prie tokio repertuarinio teatro principo... Arba atsiras kuo aš tikiu dar vienas pramoginis teatras, kuris kurs Radio šou ar atgaivins Šėpos teatrą, ar parodijų teatrą su lėlėmis. Dar vienas aspektas, glaudžiai susijęs ne tik su spektaklių suaugusiesiems trūkumu, bet ir apskritai su visu repertuaru per mažas dėmesys spektaklių viešinimui, reklamai. Egzistuojanti elementarioji reklama nepasiekia tiek žiūrovų, kiek galėtų, juolab kalbant apie suaugusįjį. Kai kurie kūrėjai gūžčioja pečiais nesuprasdami, kodėl neegzistuoja teatro televizinės reklamos kultūra. Ir kodėl komerciniai teatrai, neturėdami dotacijos, leidžia sau televizinę reklamą, o meninę kokybę turinčią produkciją pristatantys teatrai ne. Kodėl per mažai investuojama į sklaidą ir nepanaudojamos lėšos taip, kaip jas panaudoja komercinių teatrų struktūros. Vertinga tarptautinė patirtis Taigi, kaip jau buvo minėta, Kauno valstybinis lėlių teatras turi ir kuo pasigirti tai tarptautinis lėlių teatrų festivalis, kuriame pristatomi spektakliai iš užsienio, o ypatingo dėmesio, sulaukia suaugusiesiems skirti pastatymai. Festivalis gimė 1991-aisiais ir ilgą laiką buvo organizuojamas kasmet, tačiau vėliau, pažirus finansinėms problemoms, pradėtas rengti kas antri metai. Paramos trūkumas apribojo galimybę pasikviesti itin žinomas ir plačiai įvertintas asmenybes. Anot teatro vadovo Sigito Klibavičiaus, teatras į festivalį yra priverstas kviestis draugus, kurie atvažiuoja žinodami, kad negaus honoraro, tačiau ne visada galima tikėtis, jog tai iš tikrųjų bus deramo festivalinio lygmens spektaklis. Tad praktika yra parodžiusi, jog festivalinę programą geriausia sudaryti jau pamačius spektaklius. Spektaklius užsienyje pamatyti reikia laiko ir galimybių, tad sunku buvo tikėtis kasmet sudaryti profesionalią festivalio programą, tuomet perėjome prie kas antrų metų. Tačiau ir kas antrus metus jį rengti yra sunku finansiniu atžvilgiu. Programą jau būtų galima sudaryti, dvejų metų derlius Europoje tikrai yra geras. Bet kaip jį nusipirkti, čia kita kalba... Tačiau nesinorėtų visiškai laidoti šią idėją, nes tai yra vienintelis tokios apimties festivalis Lietuvoje. Yra kuklesnių apimčių festivalių Klaipėdoje, Alytuje, bet tokio lygmens tai vienintelis visoje šalyje. Tad dabar svarstome galimybę jį Molinis sapnas. Režisierius Andrius Žiurauskas. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2015. KVLT archyvas

34 Pliauskiukas Ivasiukas. Režisierė Oksana Dmitrijeva. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2015. KVLT archyvas Noriu-negalima, reikia-nenoriu. Režisierius Andrius Žiurauskas. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2016. KVLT archyvas

35 Baltas žvėriūkštis. Režisierė Agnė Dilytė. Kauno valstybinis lėlių teatras. 2016. KVLT archyvas rengti kas treji metai. Artimiausias toks festivalis turėtų būti 2018-aisiais, nes kaip tik tais metais teatras švęs 60-metį. O kaipgi geriau paminėsi tokią sukaktį?! Teatras ir pats dalyvauja lėlių teatro festivaliuose užsienyje. Festivalių naudą pabrėžia visi teatre dirbantys kūrėjai, nes jų metu galima ne tik pasimokyti ar susipažinti su kita patirtimi, bet ir iš šalies įvertinti savąją kūrybą. Ypač kai ją teigiamai įvertina ir užsienio kūrėjai. Lietuvos lėlių teatras tarptautiniame kontekste vertinamas pozityviai, jis turi savo stilistiką, išsiskiria iš kitų teatrų. Galima pastebėti, jog europiniuose festivaliuose dominuoja drąsesnės formos. Paskutinį kartą buvome Minske. Baltijos šalių nuotaiką sugebėjome perteikti spektakliu Žalias žalias obuoliukas, kuris išsiskyrė slavų spektaklių panoramoje savo subtilia stilistika. Net festivalio aptarime buvo akcentuota, jog tame rėksmingų spektaklių būryje mes visus pavergėm savo ramiu, bet įtaigiu veiksmu, ramia tėkme. Festivalių metu tu supranti, jog esi ne koks Europos pakraštys. Tai sustiprina ir uždega. Pasijunti didžiulės europinės lėlininkų šeimos visaverčiu nariu. (Sigitas Klibavičius) reikalingai pastato rekonstrukcijai. Tad kolektyvui smagu dėl būsimų neišvengiamų pokyčių. Šiai nuotaikai atspindėti tinkami Mindaugo Ancevičiaus žodžiai: Nesinori visko piešti vien tamsiomis spalvomis. Menas šiame teatre pulsuoja, į mažąjį žiūrovą žvelgiama su pagarba, jis yra atsvara tiems neprofesionaliems teatrams, kurie važinėja po mokyklas rodydami visišką niekalą, pigią pramogą. Yra tokių teatrų Lietuvoje. Jie negerbia vaiko, kalba su juo kaip su kvaila būtybe, o juk svarbiausia yra edukacija ir vertybių skiepijimas. Juntama ir grįžtamoji reakcija vaikai yra patenkinti. Tik norisi, kad viskas dar labiau gerėtų, nes dabar Lietuvoje lėlių teatras užstrigo savo vaikystės fazėje... Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ Nors, panardžius po teatro vidinius vandenis, problemų pavyko surasti daugiau nei pozityvių aspektų, vis dėlto tekstą norėtųsi pabaigti optimistine gaida. Taip, kūrėjus kamuoja nemažai rūpesčių, bet į teatrą jie kasdien įžengia tikėdami ateities sėkme ir džiaugdamiesi bendru profesionaliu darbu. Be to, teatras neseniai laimėjo paramą ilgai lauktai ir be galo